Gyvenu.

Žinot, gimiau.

 Kažkada, prieš daugelį metų. 

Nors ne tokį jau ir daugelį, bet visgi gimiau. 

Gimiau, ir gyvenu tik vieną vienintelį kartą. 

Ir myliu taip stipriai pirmą kart gyvenime. 

Ir negaliu būti tikra, jog kada nors dar taip mylėsiu kokį nors žmogų. 

Net nenutuokiu kiek dar gyvensiu. 

Nors žadu gyventi ilgai. 

Bet prieš mirtį nepašokinėsi.. 

Nežinau, kada aš dingsiu. 

Nežinau kada dingsi tu. 

Kada susikrausi daiktus ir išvažiuosi. 

O aš ir liksiu nenurijus žodžių. 

Amžinai paspringus jausmais savyje. 

Todėl dabar nusišypsok. 

Tik be ironijos, prašau.

 Ir nesijuok, nes aš bijau, nors ir žinau kokią banalybę padariau. 

Vis dėl to, ne tiek jau ir daug tam žmogui gyvenime duota. 

Praleisti pro pirštus aš pavargau. 

Aš nieko neprašau, tik supratimo. 

Tiks ir tyla, žodžių nereikia per daug.. 

Ir pagaliau sakau tau - įsimylėjau, ir nieko už tave man nebus gyvenime geriau.

Stay strong.

Būk stipri - jie man sako.

Ne, ne fiziškai stipria.

Morališkai.

Bet ar visada įmanoma išlikti stipriam? 

Ar visada galima palikti užnugarį visas nelaimes, visas negandas, nesėkmes ir išlikti stipriam, šypsotis pasauliui ir nepasiduot? 
Kai kiekvieną dieną keliesi ir guliesi su mintimi, jog esi niekas.
Kai naujos dienos nelauki taip, kaip dar nieko gyvenime nesi nelaukęs.

Man sako: „Būk stipri, nepasiduok, rytoj išauš nauja diena ir viskas praeis“. 

Bet taip sako tie, kuriems gyvenime sekasi. 
Arba tie, kurie nežino kas yra tikras vidinis skausmas.

Kurie nežino ką kenčia kiti žmonės. 

Taip, galbūt rytoj išaus ta nauja diena, bet ne visada ji būna geresnė.

Ar ne?

Taip, reikia būti stipriam, reikia nepasiduoti, kovoti už savo „vietą po saule“.
Reikia.

Bet kiek ilgai gali kovoti, nematydamas to pabaigos? 

Kiekvienam būna tokių akimirkų, kai tiesiog palūžti. 

Kai niekas nebepadeda.
Kai atrodo, jog tau vietos čia nėra.

Būna.

O man ypač dažnai.

Kodėl?

Nežinau. 

Atrodo, lyg visas pasaulis būtų nusiteikęs prieš mane.

Galbūt, kada nors, viskas praeis ir drąsiai galėsiu ištarti -

AŠ STIPRI.