Facebook ar Gyvenimas?

 Žinot, norėčiau, kad išvis nebūtų nei to facebook, nei tos one.lt kuri ir padarė pradžią visai šiai manijai. Tiesiog. Dėl ko mes ten einam? Sužinot kas su kuo draugauja, kas dar tik su kuo metasi. Įkelt kuo mandresnių nuotraukų, kad tik kuo daugiau like surinkti. Parodyti ir pasigirti ką veikėm, ką dabar veikiam ar ką dar tik veiksim. Parodyti, kaip puikiai atšventėme dar vieną tūsą. Susirast naujų „draugų“ . Bet ar to reikia? Ar negalima kitaip jų susirasti? 

 Žinoma, tu gali ten pabendrauti su žmonėmis, su kuriais galbūt nesusitinki ilgą laiką. Tai patogu, greita. Bet dėl to ir išnyko nuoširdūs, ranka rašomi laiškai, kadangi atsirado telefonai ir kompiuteriai. Žmonės rečiau matosi, nes kalba via Skype arba telefonu. Meilė vis dažniau apsiriboja vien tik statusu facebook'e „In a relationship“.. 

O kas mes būtume be to? 

 Keistuoliai, kitokie, nepritapėliai. Vien todėl, kad mes, vietoj to, kad turėtume Facebook, renkamės turėti gyvenimą. 

 Bet įsivaizduokite kiek visko galėtumėte nuveikti, jei nesėdėtume Facebook'e.
Atsikeli ryte ir nereikia pult prie kompiuterio ar telefono patikrinti kiek tavo nuotrauka sulaukė like'ų, kiek turi naujienų ar kas pakomentavo tavo post'ą. Per tą laiką galima pasikloti lovą, atsigerti arbatos, papusryčiauti, pasikalbėti su tėvais. Tai daug daug kartų naudingiau.

 Facebook'as - vieta, kur poros santykiai tiesiog tobuli, be jokių pykčių ir intrigų, melagiai tiki savo pačių skleidžiamomis paskalomis. Tai vieta, kur žmonės, kurie mūsų nemėgsta, tikrina mūsų profilį dažniau, nei mes patys jame lankomės, draugai ir šeima blokuoja vieni kitus, ir netgi, kad tu rašai ką iš tikrųjų galvoji, visuomet atsiras bent vienas, kuris priims tai neteisingai. 

 Ten visuomet gali apsimetinėti tuo, kuo nesi. Gali meluoti, apgaudinėti ir niekas niekada nesužinos ar tai melas ar tiesa. Taip jau yra. 

 Nesuprantu, kai kiti skelbiasi vos ne kiekvieną žingsnį ką veikia. Kam to reikia? Kam reikia, kad kiekvienas tai žinotų? Ir dar sako: nepatinka, trink iš draugų. Nu bet kam.. Žinot kaip sakoma? Kuo mažiau kiti žino apie tavo gyvenimą, tuo jis sėkmingiau klostosi. Ir čia gryniausia tiesa. 

 Nežinau ar bent vienas tai perskaitęs bent truputį susimastys kiek laiko jis beprasmiškai iššvaisto veltui sėdėdamas prie to nelemto Facebook. Tiesiog švaistome savo brangaus gyvenimo minutes. 
Bet galiu garantuoti, kad ateityje ne vienas mes gailėsimės. 
Prisiekiu.

Išlyskime iš tų telefonų, išeidami su draugais palikime juos namie. Išlyskime ir iš tų kompiuterių, dažniau išeikime į lauką, pasivaikščiokime po parkus, bendraukime akis į akį. Juk tai, ką patiriame, tie prisiminimai išliks visam gyvenimui. 

O ką jūs pasakosit savo anūkams? 

Dainų šventė - čia mano namai!

Kadangi sulaukiau prašymų parašyti apie Dainų šventę, nusprendžiau taip ir padaryti.
Pradėsiu nuo pirmosios dienos. :)

Liepos 1 diena.

Išvažiavome anksti - devintą ryte. Oras nebuvo pats geriausias - pliaupė kaip iš kibiro. Manėm, kad galbūt Vilniuje bus geriau.
Maždaug dvyliktą valandą jau buvom Vilniuj, iškart važiavom į Sofijos Kovalevskajos vid. mokyklą, kadangi ten apgyvendino visus Šakių rajono kolektyvus. Maždaug per pusantros valandos viską, ką reikėjo, išsikrovėm, prisipūtėm čiužinius, kad vakare nereiktų, persirengėm repeticijai, pavalgėm labai skanius pietus ir apie pusę dviejų išvažiavome į stadioną repetuoti. Deja, oras ir Vilniuj buvo prastas. Bet koks skirtumas tas oras, repetuot vistiek reikia.:) Repeticija buvo iki aštuntos vakaro, buvom kiaurai permirkę, nesvarbu, kad buvom su ''plosčiais'' (lietpalčiais).
Grįžusios atgal į mokyklą iškart lėkėm į dušus nusiprausti, pavalgyti vakarienės. Vėliau į Akropolį picos, kadangi Can Can'e dainų šventės dalyviams buvo 40 % nuolaidos picoms. :D
Iki saulės patekėjimo visi ošė, nes buvo pati pirma diena. Mažai kas miegojo. :D Apie trečią nakties gal ir sumigo jau dauguma, bet buvo tokių, kurie vos dvi-tris valandėles pamiegojo iki kėlimosi, o gal net ir mažiau. :D
Kolektyvams davė po dvi klases. Pas mus vienoje klasėse miegojo dešimt merginų su mano klasės auklėtoja, o kitoje klasėje penkios merginos. Auklėtoja pasakė: aš nieko negirdžiu ir nematau, galit veikt ką norit, bet vis vien nebuvo labai smagu prie jos nusikeikt ir pan., tad ėjom į kitą klasę jei kas. :D:D

Liepos 2 diena. 

Pusryčiai aštuntą, į repeticijas devintą. Oras vėl nebuvo pats geriausias, bet repetuoti reikia. Pietus valgėm stadione. Atvirai pasakius maistas buvo neskanus. Labai neskanus. Pietums davė balandėlius, kuriuose mėsos buvo gal 3%, ir sriubą, kuri buvo tikrai labai labai šlykšti. Fui..
Repeticijos baigėsi aštuntą valandą, grįžę vėl į dušus ir kas kur nori. Kas linksmintis, kas miegot, kas šiaip laiką praleist. Deja, šią naktį linksmybės baigiasi daug anksčiau nei norėjosi. Kadangi kiti norėjo miegoti, mus linksmuolius, kurie kitiems neleido miegoti, atėjo šiek tiek praskirstyti. Bet kam rūpi - kai visi sumigo mes vėl atgal pas chebrą. :D Šią naktį labai daug keikt nuo vadovės gavom, jei gerai pamenu, kadangi kažkas paskundė mūsų kolektyvo merginas, neva mes ten visiem miego neleidžiam, rėkaujam ir panašiai.. :DD
Išsikirstėm maždaug ketvirtą ryto. :)

Liepos 3 diena. 

Neatsimenu kada kėlėmės, kada pusryčiai buvo, bet kad pietūs vėl šlykštūs stadione duodami buvo, tai tikrai atsimenu. Žinoma, nėra ko norėti, juk pamaitinti reikėjo daugiau nei septynis tūkstančius šokėjų. Ačiū Dievui bent mokykloje duodamas maistas buvo labai labai skanus. Atgal į mokyklą grįžom tik apie devintą. Iš šitos dienos atsimenu dar tiek, kad suleido vaistų man į rankytę, jaučiausi labai keistai ir nuėjau atsigult. Neužilgo pakilau, išgėriau kavos ir nuėjau į kitą klasę pakimarint. Pasivalkiojau po mokyklą dar su kažkuo ir t.t.
Taip pat šią dieną buvo ansamblių vakaras, beeidama koridoriumi sutikau vaikiną, Paulių, kuris grįžo iš to ansamblių vakaro.Jis groja akordeonu. Palydėjau jį iki jo klasės, kad persirengtų, po to jis pradėjo groti akordeonu. Sėdėjau ir klausiausi. Nuostabiai grojo. Atrodo, kas ten tas akordeonas, neįdomu net. Bet kai pradėjo groti jis, tai ojoj, nuostabu buvo. :))) Sugalvojo jis eit pažadint ką nors grojant, pasiūliau nueit į mūsų antrą klasę, kurioje nėra nei vadovės, nei auklėtojos. Ten merginos dar nemiegojo, pagrojo jis, po to šiaip pasėdėjom, pakalbėjom, paprikolinom:DD Išsiskirstėm net nežinau kelintą, apie ketvirtą gal, pusę keturių lyg ir..

Liepos 4 diena. 

Žinau, kad šiandien repeticijos buvo dar anksčiau, maždaug apie pusę devynių, pietus vėl valgėm stadione, tuos fuuu.., vakarienę mokykloj ačiū Dievui. Šią dieną buvo generalinė repeticija. Prasidėjo devintą valandą, baigėsi apie dvyliktą nakties, grįžusios ėjom nusimaudyti, pailsėti.
Šitą naktį sėdėjau net iki pusę penkių ryto su vaikinukais iš Šakių Pynės kolektyvo (Tomas Pranaitis prašė parašyt, kad su juo tik tais buvau). Kalbėjom, prikolinom, nežinau net ką daugiau mes ten veikėm. Bandėm įeit pas merginas mano į klasę, bet jos užsirakinę buvo, tai neįsileido net, tipo miegojo. :33
Nesvarbu, kad septintą keltis, nes laukė du koncertai, kas tas miegas juk.. :D Smagu buvo, todėl ir miego nesinorėjo, bet kažkaip pagalvojus, kad laukiau du koncertai tai ką žinau.. :D

Liepos 5 diena. 

Paskutinė diena mokykloje, paskutinė diena Vilniuje. Kėlėmes septintą valandą, pusryčiai nuo aštuonių, nusiprausėm, susipynėm plaukus, pasidažėm, apsirengėm ir pirmyn į pirmąjį koncertą. Prasidėjo jis dvyliktą valandą, o baigėsi maždaug po trečios. Grįžę atgal į mokyklą nusiprausėm, persirengėm ir išsiskirstėm. Kas pailsėt iki kito koncerto, kas į Akropolį, kas į mokyklą su draugais pabūt paskutinę dieną. Kol laukėm kito koncerto, buvo tikrai smagu. Su Tautvydu, Urte, Riku (čia pravardė, o vardas nežinau koks:D), Vyte ir Montvydu žaidėm kojų žaidimą, išmokinom mažiukus iš Plokščių žaisti, pasišokom labai smagiai. ^^ Tobula!
Septintą išsiskirstėm ir ėjom ruoštis kitam koncertui, kuris turėjo prasidėti devintą valandą. Koncerto metu kvailiojom užkulisiuose, fotkinomės, šokom. Buvo nerealiai smagu!!
Koncertas baigėsi maždaug po dvyliktos, grįžom atgal į mokyklą, susikrovėm daiktus, atsisveikinom su visais ir su dideliu liūdesiu išvažiavom namo.

Galiu atvirai pasakyti, kad šios penkios dienos buvo tikrai nuostabios. Daug vargo, bet tuo pačiu ir nepamirštamų akimirkų, džiugesio. Mažai miego, bet repeticijose linksmi ir neva išsimiegoję! Žiūrovai mato tik koncertą, mato tai kas gražu, bet mažai kas numano kiek vargo ir pastangų šokėjams kainuoja visą tai sukurti. Žiūrovai mato tik gražiai pastatytus šokius, gražius brėžinius, bet nemato kas koncerto metu vyksta užkulisiuose, o ten vyksta tai, kas kitiems galbūt būtų netgi įdomiau, kai šokėjai iš neturėjimo ką veikt susigalvoja įvairiausios veiklos. Patikėkit, kas niekada nebuvę jokioje Dainų ar šokių šventėje, net nenumano kaip ten smagu!
Prikolai ant prikolų, pavyzdžiui ''neaiškink tu man'', arba Domce, Domce! Ždž, linskma belenkaip! Kartočiau dar ir dar ir dar!!!

Iš tikrųjų gaila, kad tai paskutinė mano Dainų šventė kurioje tenka dalyvauti, bet tikrai niekada niekada nesigailėsiu, kad jose dalyvavau ir visą gyvenimą atsiminsiu šias tris, nepakartojamas šventes!!

Prologo repeticija

12 valandos koncerto metu

Prieš koncertą su vadovyte :) 

''Tu man neaiškink'' - Violetos kozeris

Su Joniškio vaikinais! 

Nežinau iš kur šitie vaikinai, bet jei jau nori nusifotkinti, tuomet ok! :D 

Galingi vyrai iš Visagino, kurie kėlė mane į viršų per prologą! :D

Visiškai neišsimiegojusios, bet kam rūpi - nuotaika puiki! (Deimantė atsibodo, eina kažkuuur :D)

Smagu, tikrai! :D

Kas tas blogas oras? 

Vaikai antram plane geriausi! :D Bet mudu vis vien gražiausi!

Vaikinai iš Ukmergės. Gaila vardų nepamenu... :D (

Repeticijoje, ir koncerto užkulisiuose. :)))

Draugystė - ne mažiau reikalinga kaip oras, ugnis ir vanduo.

Draugystė - tai vienas iš dalykų, be kurių gyvenime neįmanoma -tai neįkainojama.

Kiekvienas mes turime tokį draugą, galbūt tai kaimynas, gal klasiokas, ar sesė, ar brolis, kurio nė už ką gyvenime neiškeistume į nieką kitą. Be to draugo mes neįsivaizduojame savo gyvenimo. Stengiamės kuo dažniau ir kuo ilgiau būti kartu. Pasakojam jam visas savo paslaptis, svajones, dalinamės ir džiaugsmais ir vargais. Jis daro tą patį. Nes draugas - tai lyg tavo antra kūno pusė, tai žmogus, kuris žino tave geriau  nei tu pats save. 

Tikras draugas ar tik draugas? 

Ar susimąstėte kas yra tas tikrasis draugas? Ar bent kartą suabejojote kas jums yra jūsų tas geriausias draugas? Ar jis tik draugas ar tikras draugas? Pasakysiu, koks mano nuomone turėtų būti tikras draugas.. 

Tikri draugai - svarbu kokybė, o ne kiekybė. 

Tikras draugas turėtų būti žmogus, kuriam tu gali sakyti viską - ir blogą ir gerą - jis vistiek tave išklauso ir palaiko bet kokiu atveju. 

Tai žmogus, kuris susipykęs vistiek laiko tavo paslaptis, lyg jos būtų jo pačio. 

Tikras draugas, mano manymu, tai žmogus, kuris paaukoja didelį vakarėlį ar šventę, kad pasėdėtų su tavimi ramiai,  prie puodelio arbatos ir šokolado, kai tu jautiesi vienišas. 

Jis padaro viską, kad tik pralinksmintų tave, kai tavo veidu rieda ašaros, padaro viską, kad tu nusijuoktum ar bent nusišypsotum, kai tu mažiausiai to nori. 

Tikras draugas tas, kuriam pasakęs ''aš laikausi dietos'', kitą kart prikrauna tau dvigubai daugiau maisto. 

Tai toks žmogus, kuris juokiasi, kai tu parkrenti važiuodamas su riedučiais ir tik nustojęs juoktis padeda tau atsistoti. 

Tikras draugas, tai žmogus, su kuriuo elgiesi bet kaip, bet kur ir bet kada, prie jo nepagalvoji, kad ''aš taip nesielgčiau jei būčiau ne su juo''.

Tikras draugas visada tau pasako tai, ką iš tikrųjų mano, nieko neslepia, nepasakoja ką nors pagrąžindamas ar pakeisdamas. 

Jam nesvarbu kaip tu atrodai - užtinęs, riebaluotais plaukais, nešvarus ar dar koks. 

Tai žmogus, kuris su tavimi papuolęs į bėdą joje tavęs nepalieka - priešingai, stengiasi, kad tu kuo greičiau iš jos išsikapstytum, negalvodamas, kad jam bus blogiau. 

Su juo gali juoktis valandų valandas ir tik nustojęs juoktis paklausti - iš ko mes juokėmės? 

Tikri draugai meluoja vienas dėl kito, bet ne vienas kitam.

Su juo važiuoji visur ir visada, nes tik su juo tau geriausia. 

Tikram draugui gali antrą valandą nakties barškint į jo kambario langus ir jis vistiek be jokių kalbų tave įsileidžia.

Su juo geriausios tavo praleistos gyvenimo akimirkos. 

Susipykus, tikrą draugą prisiminęs tu susigraudini, nes žinai, kad tokio draugo tu galbūt daugiau niekada neturėsi.

Tai žmogus, kuris iš tavęs šaiposi ir tave pravardžiuoja, bet neleidžia daryti to kitiems. 

Žmogus, kuris tavo namuose jaučiasi geriau nei savuosiuose.

Kuriam nieko negaila tau paskolint, žinant, kad galbūt daugiau niekada to daikto nebeatgausi, o tau ir nerūpi. 

Žmogus, kuris visą gyvenimą laikys tave savo širdyje..

Skaudi patirtis kartais moko geriau nei Mamos žodžiai.

Aš žinau, jog turiu dvi tikras drauges, kurios nepaisant visko visą gyvenimą išliks mano draugėmis. Jos mano mažosios sesutės. Visko buvę - ir daug juoko, ir daug ašarų, ir daug pykčio, ir daug džiaugsmo. Ne kartą girdėjau Mamą sakant, jog nudegei vieną kartą, nudegsi ir antrą lysdama ten pat. Taip, ji buvo teisi. Net ne vieną kartą. Tačiau beaugant supranti, kad labiau kreipi dėmesį ne į Mamos žodžius, o savo patirtį - ko ji tavęs išmokė. Nepaisant visko - jos mano geriausios, visada buvo, visada ir bus. Juk 15 metų draugystės nėra mažai. Užaugome viename kieme, visą laisvalaikį leisdavome kartu. Ir nesvarbu, jog kiekviena gyvename atskiruose miestuose, net atskirose šalyse, tačiau tokios draugystės niekas neišskirs. Ar daugiau bendraujam, ar mažiau, viskas visada išliks taip pat. 

Laido riteriai ir kabelio princesės.

Kiekvienas esame susidūrę su tais vadinamaisiais laido riteriais. Tačiau kas jie tokie ir iš kur jie atsiranda?

Daugelis laido riterių būna piktybiniai žmonės, tačiau tokie jie - tik už ekrano. Nesugebėdami realiai būti viršesni už kitus, nesugebėdami realiai kitų įžeidinėti, jie tiesiog užsideda virtualią kaukę, prisėda prie interneto ir taip viskas prasideda. Laido riteriai tik virtualioje erdvėje jaučiasi saugūs, nes žino, kad ten niekas negali jų nuskriausti, o dažnai - ir sužinoti kas jie tokie yra. 
Mano manymu, laido riteriai (ir kabelio princesės) nepatenkinti savo padėtimi realiame gyvenime, todėl užsidaro virtualiame pasaulyje, kur jie gali būti tokiais, kokias nori būti. Tačiau kokia iš to nauda? Apsimetinėdamas kažkuo kitu, tu po truputį prarandi SAVO gyvenimą, tampi tuo kažkuo, kuo iš tikrųjų nesi, prarandi viską, ką turi ir tiesiog įsilieji į tą netikrą, virtualų gyvenimą. Tokie žmonės dažniausiai būna arba vaikai arba paaugliai neturintys pakankamai bendravimo įgūdžių, nepritampantys realiame gyvenime, turintys nemažai kompleksų ir jaučiasi saugiai tik internetinėje erdvėje kur jų niekas negali pamatyti ar kritikuoti.

Su laido riteriais dažnai tenka susidurti tokiuose socialiniuose tinklalapiuose, kur jie gali pasislėpti po anonimo kauke. Taip, kalbu apie ask.fm. Anonimai nebijo reikšti panieką, įžeidinėja, žinodami, jog niekas negali atskleisti jų tikrosios tapatybės. Tačiau kokie jie patys? Dažnai nepatenkinti savo gyvenimu, pavydūs žmonės. Bet ypač - nelaimingi. Todėl stengiasi ir kitų gyvenimus padaryti nelaimingais. Kam to reikia? Niekas niekada nesuprato ir vargu ar supras.. 

Pasirinkimai..

Savo gyvenime mes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais, pasirinkimais. Kokios spalvos maikutę šiandien apsirengti? Ką valgyti pietums? Ką vakarienei? Kada eiti su draugais į lauką? Tačiau šie pasirinkimai nieko verti palyginus su TIKRAISIAIS gyvenimo pasirinkimais. Kuriuo gyvenimo keliu eiti? Ką rinktis: ar draugus ar geresnį gyvenimą? Kartais iš tikrųjų sunku apsispręsti kas tau gyvenime geriausia. 

Vienas pasirinkimas seka paskui kitą. Turime nuspręsti geriausiai, pasirinkti tinkamiausią variantą, tačiau kaip žinoti, kuris iš jų iš tikrųjų yra geriausias? Kaip žinoti, ar nesuklysime pasirinkę? Deja, sužinoti neįmanoma. 

Galbūt ir gailėsimės pasirinkę vieną ar kitą, galbūt gailėsimės taip nusprendę, tačiau reikia judėti į priekį. Palikti tai už savęs. Žengti pirmyn, nepaisant to, kad tau nepavyksta. Iš klaidų mokomasi, ir tu tai žinai. O iš kieno klaidų tu pasimokysi geriausiai, jei ne iš savųjų? Galbūt bus sunku priimti kai kuriuos sprendimus, nes nežinosime, ar taip bus geriau. Bet kuriuo atveju galiu sakyti - taip, iš tikrųjų taip bus geriau. Nereikia stovėti vienoje vietoje, reikia judėti pirmyn. (Kaip sako mano auklėtoja - žodis „reikia“ yra šventas)

Kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis ir niekas kitas mūsų gyvenimo už mus nenugyvens. Pasirinkimai. Šiame pasaulyje jų begalė. Patys turime pasirinkti, nes tik mes galime nuspręsti, kas mums patiems geriausia. Kas mums priimtiniausia. Daryti tai, kas mums atrodo patraukliausia. Suklysi? Na ir kas! Tai tavo gyvenimas, tu renkiesi kaip jį gyventi.

O kažkada, seniai, visus šiuos sprendimus Mamos priimdavo už mus. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina laikas, kuomet viskas priklauso tik nuo mūsų.

Kaip sako mano sesė - gali pasirinkti ar vieną ar kitą kelią, tačiau likimas vistiek nuves tave ten, kur ir turėtum  būti. :) 

Pretty HURTS.

Sveiki. Pirmiausiai norėčiau duoti jums tokią užduotėlę. Nebus sunki.  :)) 

https://www.youtube.com/watch?v=LXXQLa-5n5w

Visų pirma, peržiūrėkit klipą, kurio nuoroda yra aukščiau.  

O dabar papasakosiu kodėl nusprendžiau parodyti jums šį klipą ir pasakyti savo nuomonę. 

„Pretty hurts“ - taip vadinasi daina. Grožis skaudina, grožis žeidžia. Ne visada, bet taip, tai yra tiesa.

Tobulumas - pasiekti įmanoma?

Mano nuomone, tobulumas tėra graži iliuzija. Kuo labiau jūs siekiate to, tuo labiau nusivylę jūs tampate, nes tobulumo pasiekti, mano manymu, neįmanoma. Visada atrodys, kad reikia daugiau, daugiau, bet galiausiai suvoksite, kad nuėjote per toli ir to laukto stebuklingo tobulumo taip ir nepasiekėte. Paviršutiniškas grožis neturi būti svarbiausias. Prarasite labai daug, siekdami paprasčiausio beprasmiško tobulumo. Prarasite tai, kas reiškia daug daugiau. Kas turėtų reikšti daug daugiau. 

Pretty hurts. Mes, merginos, per daug bandome atrodyti gražios. Mes bandome tiek daug ir taip labai, kad tai pradeda skaudinti. Tai pradeda mus žaloti, tiek iš išorės, tiek iš vidaus. 

Sakoma, jog grožis reikalauja aukų. Tačiau nemanau, kad šis posakis turi omenyje bemieges naktis, skausmus pilve nuo badavimų, plastines operacijas, tabletes neleidžiančias priaugti svorio, narkotikus ir t.t. Tuomet apie kokias aukas kalbama? Mano nuomone, grožis išvis neturėtų „reikalauti“ aukų. 

Įsivaizduojat kam žmonės ryžtasi, kad būtų pasakiškai gražūs? Dietos, badavimas ir ne tik tai. Soliariumai, plastinės operacijos, botoksas, priklijuoti ir nagai, ir blakstienos, ir plaukai. Visi žino, kad tai kenkia, kad tai „žudo“, kad tai žaloja, tačiau.. Kas lieka iš žmogaus? Kur visas jo natūralumas? Merginos nuo pat mažų dienų mokomos rūpintis savo išvaizda, tačiau ilgainiui tai kelią spaudimą, stresą. Vis nori kažko gražiau, kažko geriau. Joms neužtenka savų blakstienų, reikia ilgesnių. Jos nelaukia kol užaugs natūralūs plaukai, vietoj to tieisog prisiaugina juos. Ir viskas tik dėl to, kad atitiktų grožio standartus. 

Čia tik mano nuomonė, su kuria jūs galite ir nesutikti.

Kita medalio pusė

Žinoma, jeigu mes patys sau esame negražūs, tuomet pradedame teisti ir kitus. Pripažinkite ir sau, ir man, kad ne sykį nužvelgėte žmogų atrodantį nekaip ir galbūt mintyse, galbūt ir garsiai pasakėte ką nors negero apie jį, įžeidėte, pašiepėte. O tas žmogus tai išgirdęs, parėjęs namo verkia dėl to ir kankinasi. Taip ir gaunasi tas begalinis, užburtas ratas, nes jis ilgainiui pradeda laikytis dietų, badauti, darytis dirbtiniu ir jis pradeda pašiepinėti kitus. .

Ar ryžtumėtės?

Dabar grįžkime atgal prie klipo. Įsijunkite vietą maždaug nuo 4:45. Peržiūrėkit iki 5:40. Bey išsivemia, mergina su geltona suknele, na, nežinau, ryja vatą. Ir viskas tik dėl grožio standartų. Viskas tik dėl to, jog nori būti gražios. Bet ar grožis tikrai to vertas? Toliau Bey leidžiasi į veidą injekcijas, tikriausiai botoksą, po to kažką ant jos purškia. Jūs manot, kad šiuolaikinės manekenės to nedaro? Dar ir kaip daro. Ar jūs galėtumėte tam ryžtis? Ar norėtumėte to, ką patiria manekenės? O jos atrodo tikrai gražios, ar ne? Bet šiam klipe matot, kokia jų kasdienybė. Ar grožis to vertas? O čia dar tik maža dalis to. . Asmeniškai aš niekada tam nesiryžčiau. Mano nuomone, žmogus gimė ne tam, kad vaikytųsi kažkokių grožio standartų ar tobulumo.

Gimiau tam, kad ..

O dabar pagalvokite, kiek kainuoja grožis? 

Kiek kainuoja grožio priemonės? 

Kiek kainuoja kelias link to nepasiekiamo tobulumo? 

O kiek daug laiko mes prašvaistome veltui? 

Manome, kad būdami gražūs, būsime laimingi ir turtingi. 

Bet ar tai tiesa? 

Žmonės, susidėliokite prioritetus.

Tai neturėtų būti tik išorinis grožis, kuris žeidžia, kuriam išleidžiate tikrai daug. 

Juk kaip sako demotyvacija - tai kas gyvenime svarbiausia, nieko nekainuoja. 

Ir dar vienas paveiksliukas.

Taip, mes gimėme tam, kad būtume tikri, o ne tobuli. Mielieji, pagalvokit, kiek gyvenime laiko prašvaistysit veltui, jei vaikysitės tai, ko nėra. Geriau praleiskit tą savo laiką su šeima, su draugais, užsiimkite kitais įvairiais dalykais.

Kiekvienas mes esame gražūs. Tiek vidumi, tiek išore. Nesvarbu, ką kas sako, KIEKVIENAS MES ESAME GRAŽUS ŽMOGUS. Tereikia tuo tikėti. O jūs patikėkite.

Gyvenime reikia balansuoti. 

Žmonės, laimė, tai nėra tik išorinis grožis. 

Kalbant apie save, niekada nemėgau makiažo, su juo jaučiuosi apkrauta, nesijaučiu savimi. Niekada nesu bandžiusi dirbtinių blakstienų, dirbtinių nagų, priaugintų plaukų. Taip, pripažinsiu, kartais tai atrodo gražu. Ilgi nagai, ilgi plaukai, ilgos blakstienos. Tačiau tai dirbtina. Tai nenatūralu. Tai būčiau ne aš. Kai priimi save tokį, koks esi, kai myli save tokį, koks esi, tuomet ir aplinkiai tave pamilsta. 

Kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti kažko iš šios dainos, šio klipo. 


Kitiems būsi gražus tik tuomet, kaip pats sau būsi toks. Bet tai nereiškia, kad turi kankinti savo dietomis, nepaliaujamai sportuoti, alinti save, ar naudoti tonas „špakliaus“. Ne. Grožis yra tai, koks tu esi. Kokį tave sukūrė gamta. Grožis sklinda iš vidaus. Turi priimti save tokį, koks esi. Tu esi nuostabus

Riba.

Apie šių laikų žmones. 

 Kartais tiesiog sėdi ir galvoji kas per žmonės.. Kaip galima žmogaus nemėgt, iš jo tyčiotis jo net nepažįstant asmeniškai? Tik dėl to, jog esi kieno nors sesė, dukra ir pan. Nesuprantu. Arba dar yra toks dalykas, kai su žmogumi akis į akį bendrauji, tai ūūū koks jis geras, draugiškas, kaip tu jam patinki. O tau už nugaros tokios kalbos eina, kad ohoho. Tai blemba jeigu tau kas nors nepatinka, tai tu į akis taip pasakyk ir bus ramu. Kam būt veidmainiu? Kažkas gal skaitys ir sakys "O tipo pati tokia nesi, pati taip nedarai?". Ne. Nesu. Nedarau. Tie kurie mane gerai pažįsta žino, kokia aš esu. Kam būt "pasikėlusiu", stumiančiu ant kitų? Kas nuo to geriau? Tiesiog nesuprantu, kaip galima jaustis kažkuo viršesniu už kitus, net jei taip nėra. Tiesiog nesuprantu. Negaliu suvokti kai kurių žmonių poelgių. Man tai yra šlykštu.

 Neseniai supratau, kiek daug netikrų draugų aš turiu. Kai tau viskas gerai, kai tu linksmas, tai taip, jie tikrai geri draugai. Bet kai tau sunku, kai tau reikia pagalbos, kai tu vos ne nenori gyvent - kur jie? Nei supratimo, nei pagalbos, nieko. Susimąstykit, kiek aplink jus yra „draugų“, vaikštančių su dirbtinėmis kaukėmis.

 Taip pat galiu papasakoti dar vieną įdomų įvykį. Penktadienį važiavau pas Gabrielę, nakvojau pas ją ir t.t. Ji nuostabi draugė. Iš tikrųjų, tai mes tik neseniai pradėjom taip artimai bendraut, bet vistiek. Buvo taip. Kol buvau pas ją, buvau aktyvavus savo ask.fm profilį. Ir gavau tokį labai įdomu klausimą: „ar galėtum pamokyti išnaudoti žmones? girdėjau moki:)“ Tai pala, jeigu tu susirandi naujų, gerų draugų, tai tu jau išnaudotojas esi? Tai jūsų manymu, tu negali turėt draugų, apskritai niekas negali turėt draugų jokių, nes tu juos išnaudji? Wataf.... Cmon, žmonės. Patys pamąstykit.. Jeigu jūs susirastumėt naują draugą (draugę), ar norėtumėt, kad apie jus taip kalbėtų? Ar norėtum, kad sakytų, jog jūs esat išnaudotojai? Patys pasimąstykit, o tada kitiem rašykit tokias nesąmones.

 Ar žmonės susimąsto, kad kai kurie jų pasakyti žodžiai gali pražudyti, sužlugdyti žmogų? Aš jau nebekalbu apie toleranciją, kurios Lietuvoj nėra. Žinot, aš manau, kad tie, kurie bando visaip įskaudinti ir pakenkti kitam žmogui, tai patys yra labai nelaimingi žmonės.

 Iš tikrųjų, yra nemažai žmonių kurie manęs nemėgsta. Norit pasakysiu atvirai? 80% tų žmonių, manęs nemėgsta ne dėl to, jog jiems patiems kažką padariau ar pasakiau, o tiesiog, jog esu Kazlauskaitė. Nemėgsta dėl to, jog esu Ramintos sesė. Nemėgsta dėl to, jog aš esu aš. Nežinau. Tiesiog nemėgsta. Patys niekada su manimi nebendravę, visiškai nežinodami kokia aš esu.

Jei stengiesi būt visiems geru, stengiesi su visais gerai bendraut, tai tu „lendi į š**ną“. Jei bendrauji tik su keliais žmonėmis, tai esi pasikėlęs. Nu tai wtf?? Apsispręskit vieną kartą..

Lietuviai jau tokia tauta, kuriai niekada niekas neįtiks. Kad ir koks būsi, vistiek neįtiksi visiems.

Norėčiau gyventi kitur. Ne čia. Ten, kur niekas manęs nepažįsta. Ten kur aš nieko nepažinočiau. Kodėl? Nes atsibodo. Atsibodo tie patys žmonių veidai, atsibodo, tie „stūmimai“, atsibodo ta pati gyvenamoji vieta. Noriu kito gyvenimo. Tiesiog.  

*****

Bet žinot ką? Būkit labiau susirūpinę dėl savo charakterio, negu dėl savo reputacijos. Jūsų charakteris - tai, kas jūs esate, kuomet reputacija yra tik tai, ką apie jus galvoja kiti.

Prarandama negrįžtamai..

Tu stovi. Priešais tave - medinis karstas. Baltu, šilkiniu pamušalu. Dangtis puoštas gintarais. Jame žmogus. Tau artimas. Labai artimas.. Savo viduje jauti milžinišką skausmą, tuštumą. Akys krištolinės, veidu rieda ašaros. Negali žiūrėt į jį. Negali žiūrėt, bet ir neįstengi nusisukt. Jo oda balta, šalta lyg ledas. Žiūri ir suvoki, kad jis daugiau niekada neatsibus. Bandai įtikinti save, jog jis tik miega. Atrodo tarsi matai, kaip jo krūtinė vis dar lėtai kyla prisipildanti oro, taip pat lėtai ir nusileidžia. Tačiau.. Jis daugiau niekada nekvėpuos, nesišypsos, nesijuoks, nematys, nejaus. Nemylės. Tačiau tavo meilė tam žmogui niekada nedings.. 

Aplink dega žvakės. Aplink baltos gėlės. Chrizantemos. Rožės.. Liūdni žmonių veidai. Kai kurie iš jų tik suvaidinti. „Užuojauta“, sako jie. Tačiau nuo to nei kiek ne geriau.. 

Kažkada tu gulėsi tokiame karste. Kažkada kitas jaus tą patį skausmą, kurį tu jauti dabar. Kažkada tu nebekvėpuosi, nebesišypsosi, nebesijuoksi, nebematysi, nebejausi. Nebemylėsi. Tačiau kažkieno meilė tau niekada nedings.. 

Tu niekada nesužinosi, kada ateis tavo paskutinioji diena. Niekada nesužinosi, kada nustosi egzistavęs. Niekada nesužinosi, kada paskutinį kartą pajausi švelnų apkabinimą. Kada paskutinį kartą išgirsi tik tau skirtus žodžius. Niekada nesužinosi kada paskutinį kartą galėsi nusišypsot savo artimiausiems žmonėms..

Visi mes esam tik paprasti mirtingi žmonės. Visi mes atsidursime mediniame karste. Baltame, šilkiniame patale..

Ir tik po kurio laiko - mėnesio, dviejų, ar po pusės metų tu suprasi, jog viskas vyko iš tikrųjų. Jog tu stovėjai prie karsto. Nesulaikei ašarų ir žiūrėjai, kaip žemės krito ant dangčio, sukeldamos duslų trinktelėjimą. Tik po kurio laiko suprasi, jog to žmogaus, kurį tu besąlygiškai mylėjai, jau daugiau niekada nebe pamatysi ir nebegalėsi jam pasakyti, už ką ir kaip jį stipriai myli..

Kodėl jums tai sakau dabar? Kodėl rašau tai? Praradau vieną iš pačių brangiausių žmonių. Vertinkite ir branginkite kol turite. Supraskite, kad nieko nėra amžino.. 

  https://www.youtube.com/watch?v=0NOJWmOJEKI

Didžiausia pasaulyje vertybė - šeima !

Mano šeima man - nuostabiausias dalykas, kokį aš turiu savo gyvenime. Šeima man reiškia labai daug. Mano šeima man yra tai, dėl ko aš bet ką padaryčiau. Taip, dažnai su jais pykstuosi. Taip, kartais atrodo, kad jų nekenčiu. Tačiau jei jų nebūtų .. nebūtų ir manęs. Negalėčiau būti be savo šeimos. Jie yra mano gyvenimo dalis. Didelė gyvenimo dalis. Myliu juos labiau už viską! 

Tėtis. ♥

Myliu jį iš visos savo mažos širdutės. Jis pats nuostabiausias Tėtis visoje planetoje! Tikrai. Tai vyras, kuris mane myli, kuris mane saugo, rūpinasi manimi, pildo (beveik) visus mano norus. Tai vienintelis vyras, kurio tikrai niekada gyvenime nenustosiu mylėti. :) Jis gali padaryti bet ką - sukonstruoti supynes, sutvarkyti sulūžusius daiktus, suremontuoti mašiną, pastatyti namą, supinti man kasas, pagaminti maisto ir dar milijoną kitų dalykų. Auksinių rankų ir begalinio gerumo žmogus. Tai mano didvyris, mano pirma gyvenimo meilė, mano pavyzdys, žmogus, kuris mane auklėjo, ir vis dar auklėja, tai žmogus, kuris visuomet bus mano širdyje. 
Kol Tėtis gyvas - nieko nebijau. Tai vienintelis vyras, kuris niekada neįskaudins, nepaliks manęs vienos. Nesvarbu kiek pykčiausi su juo, kiek bartumėmės, kiek besiginčytume, tačiau ta meilė, na, ji niekada nedings. Kad ir kas bebūtų. 

Mama. ♥

Ji vienintelė. Tokią Mamą turėti - Dievo dovana. Ji užjaučia, ji supranta, ji myli, pataria, paguodžia. Ji nuostabi. Mama. Kiek daug telpa šitame žodyje. Meilė, šiluma, rūpestis, patarimas, užuojauta, dėkingumas.. Jos dėka esu čia. Jos dėka rašau jums. Jos dėka gyvenu, mokausi, myliu, augu, tobulėju. Devynis mėnesius ji nešiojo mane savyje, dieną naktį. Nei minutei nesuabejojo mano gimimu. Dėkinga jai būsiu visą gyvenimą.. Apie Mamą galėčiau rašyti ir rašyti, tačiau užtenka pasakyti tai, kad Myliu Ją be galo. !

SESĖĖĖ! 

Mano mylimiausia, vyresnioji sesutė! Mano pavyzdys. Mano „dvynukė“ (visi sako, kad mes kaip dvynės, o mes sakom, kad mes nepanašios). Ji lyg antroji Mama man. :) Nuostabi sesė. Kai reikia, pridengia mane, kai reikia, aš pridengiu ją. Visada užtaria. Paguodžia, pataria man. Dažniausiai puikiai sutariam (neslėpsiu, būna ginčų). Pasitikiu ja labiausiai iš visų gyvenančių pasaulyje. Galiu jai išsipasakoti ir tikrai žinau, kad visada sulauksiu užtarimo, palaikymo. Nekeisčiau jos į jokią kitą sesę. Tobuloji mano! ♥

Ir galiausiai - brolis! 

Jauniausias mūsų šeimoje. Jį tėvai, mano ir sesės manymu, labiausiai myli ir labiausiai gina, todėl mes su sese kaip ir „susimokiusios“ prieš jį. :D Ką padarysi. Dažnai pykstuosi su juo, bet šiaip vis vien jį labai labai myliu. Juk jis mano jaunesnysis broliukas. :) Kada nors, kai užaugs, galbūt galėsiu pasigirti stipriu, išauklėtu broliu, kuris gins mane nuo visų blogų vaikinų ir šiaip visokių blogybių. O dabar, mes juo rūpinamės. :)) (Čia viena iš tų nuotraukų su juo, viena iš tų 3 turbūt, pati normaliausia..)

                                                                     Tai tiek šiam kartui. :))) 

Nes toks jau šis pasaulis.

Penktadienio rytą, kuris nebuvo vienas iš šilčiausių, ėjau į stotelę laukti rytinio autobuso. Atėjus į stotelę dar turėjau ilgokai jo luktelėt.Laukiau ne viena, su manimi buvo dar keli suaugę žmonės. Kol laukėm autobuso, į stotelę labai lėtai (net labai labai) atėjo senučiukė moteris. Nepažįstu jos asmeniškai, tačiau iš matymo žinau. Ji sena, labai sunkiai paeina, su kiekvienu žingsniu matosi skausmas veide. Menkai apsirengus, sėdėdama ant suoliuko šiek tiek tirtėjo. Kai atvažiavo autobusas, visi iš mandagumo pirmiausia praleido ją. Na, taip jau įprasta. Senutė ilgai lipo į autobusą, su kiekvienu laipteliu lipo vis sunkiau. Žmonės pradėjo piktintis, kad ji taip ilgai užtruko, o pats autobuso vairuotojas visai pasiuto, pradėjo rėkti ant jos, kad jau laikas važiuoti, o žmonės dar nesulipę. Sunku buvo tai matyti. Taip gaila buvo jos.. Mintyse svarsčiau kaip galėčiau jai padėti, bet nieko nepadariau. Dabar pykstu ant savęs. Labai pykstu. 

Kodėl nusprendžiau papasakot šį įvykį? Žmonės tokie nepakantūs vieni kitiems. Tokie nedraugiški. Savanaudžiai, kuriems rūpi tik jie patys. Juk mes kažkada taipogi būsim seni, sunkiai bevaikščiojantys, ligoti. Mūsų veidai bus išvagoti daugybės raukšlių. Bet kai kurie to nesupranta, arba paprasčiausiai nenori suprast. Mano manymu, turėtume elgtis taip, kaip norėtume, jog senatvėje su mumis elgtųsi. Prieš engdami senus žmones, pagalvokime, o kaipgi mes jaustumėmės jų vietoje? 

„Nes atkarpa tarp laiko, kai tu esi jaunas ir kuomet jau esi senas, yra pernelyg trumpa..“

Gyvenu.

Žinot, gimiau.

 Kažkada, prieš daugelį metų. 

Nors ne tokį jau ir daugelį, bet visgi gimiau. 

Gimiau, ir gyvenu tik vieną vienintelį kartą. 

Ir myliu taip stipriai pirmą kart gyvenime. 

Ir negaliu būti tikra, jog kada nors dar taip mylėsiu kokį nors žmogų. 

Net nenutuokiu kiek dar gyvensiu. 

Nors žadu gyventi ilgai. 

Bet prieš mirtį nepašokinėsi.. 

Nežinau, kada aš dingsiu. 

Nežinau kada dingsi tu. 

Kada susikrausi daiktus ir išvažiuosi. 

O aš ir liksiu nenurijus žodžių. 

Amžinai paspringus jausmais savyje. 

Todėl dabar nusišypsok. 

Tik be ironijos, prašau.

 Ir nesijuok, nes aš bijau, nors ir žinau kokią banalybę padariau. 

Vis dėl to, ne tiek jau ir daug tam žmogui gyvenime duota. 

Praleisti pro pirštus aš pavargau. 

Aš nieko neprašau, tik supratimo. 

Tiks ir tyla, žodžių nereikia per daug.. 

Ir pagaliau sakau tau - įsimylėjau, ir nieko už tave man nebus gyvenime geriau.

Stay strong.

Būk stipri - jie man sako.

Ne, ne fiziškai stipria.

Morališkai.

Bet ar visada įmanoma išlikti stipriam? 

Ar visada galima palikti užnugarį visas nelaimes, visas negandas, nesėkmes ir išlikti stipriam, šypsotis pasauliui ir nepasiduot? 
Kai kiekvieną dieną keliesi ir guliesi su mintimi, jog esi niekas.
Kai naujos dienos nelauki taip, kaip dar nieko gyvenime nesi nelaukęs.

Man sako: „Būk stipri, nepasiduok, rytoj išauš nauja diena ir viskas praeis“. 

Bet taip sako tie, kuriems gyvenime sekasi. 
Arba tie, kurie nežino kas yra tikras vidinis skausmas.

Kurie nežino ką kenčia kiti žmonės. 

Taip, galbūt rytoj išaus ta nauja diena, bet ne visada ji būna geresnė.

Ar ne?

Taip, reikia būti stipriam, reikia nepasiduoti, kovoti už savo „vietą po saule“.
Reikia.

Bet kiek ilgai gali kovoti, nematydamas to pabaigos? 

Kiekvienam būna tokių akimirkų, kai tiesiog palūžti. 

Kai niekas nebepadeda.
Kai atrodo, jog tau vietos čia nėra.

Būna.

O man ypač dažnai.

Kodėl?

Nežinau. 

Atrodo, lyg visas pasaulis būtų nusiteikęs prieš mane.

Galbūt, kada nors, viskas praeis ir drąsiai galėsiu ištarti -

AŠ STIPRI.