Riba.

Apie šių laikų žmones. 

 Kartais tiesiog sėdi ir galvoji kas per žmonės.. Kaip galima žmogaus nemėgt, iš jo tyčiotis jo net nepažįstant asmeniškai? Tik dėl to, jog esi kieno nors sesė, dukra ir pan. Nesuprantu. Arba dar yra toks dalykas, kai su žmogumi akis į akį bendrauji, tai ūūū koks jis geras, draugiškas, kaip tu jam patinki. O tau už nugaros tokios kalbos eina, kad ohoho. Tai blemba jeigu tau kas nors nepatinka, tai tu į akis taip pasakyk ir bus ramu. Kam būt veidmainiu? Kažkas gal skaitys ir sakys "O tipo pati tokia nesi, pati taip nedarai?". Ne. Nesu. Nedarau. Tie kurie mane gerai pažįsta žino, kokia aš esu. Kam būt "pasikėlusiu", stumiančiu ant kitų? Kas nuo to geriau? Tiesiog nesuprantu, kaip galima jaustis kažkuo viršesniu už kitus, net jei taip nėra. Tiesiog nesuprantu. Negaliu suvokti kai kurių žmonių poelgių. Man tai yra šlykštu.

 Neseniai supratau, kiek daug netikrų draugų aš turiu. Kai tau viskas gerai, kai tu linksmas, tai taip, jie tikrai geri draugai. Bet kai tau sunku, kai tau reikia pagalbos, kai tu vos ne nenori gyvent - kur jie? Nei supratimo, nei pagalbos, nieko. Susimąstykit, kiek aplink jus yra „draugų“, vaikštančių su dirbtinėmis kaukėmis.

 Taip pat galiu papasakoti dar vieną įdomų įvykį. Penktadienį važiavau pas Gabrielę, nakvojau pas ją ir t.t. Ji nuostabi draugė. Iš tikrųjų, tai mes tik neseniai pradėjom taip artimai bendraut, bet vistiek. Buvo taip. Kol buvau pas ją, buvau aktyvavus savo ask.fm profilį. Ir gavau tokį labai įdomu klausimą: „ar galėtum pamokyti išnaudoti žmones? girdėjau moki:)“ Tai pala, jeigu tu susirandi naujų, gerų draugų, tai tu jau išnaudotojas esi? Tai jūsų manymu, tu negali turėt draugų, apskritai niekas negali turėt draugų jokių, nes tu juos išnaudji? Wataf.... Cmon, žmonės. Patys pamąstykit.. Jeigu jūs susirastumėt naują draugą (draugę), ar norėtumėt, kad apie jus taip kalbėtų? Ar norėtum, kad sakytų, jog jūs esat išnaudotojai? Patys pasimąstykit, o tada kitiem rašykit tokias nesąmones.

 Ar žmonės susimąsto, kad kai kurie jų pasakyti žodžiai gali pražudyti, sužlugdyti žmogų? Aš jau nebekalbu apie toleranciją, kurios Lietuvoj nėra. Žinot, aš manau, kad tie, kurie bando visaip įskaudinti ir pakenkti kitam žmogui, tai patys yra labai nelaimingi žmonės.

 Iš tikrųjų, yra nemažai žmonių kurie manęs nemėgsta. Norit pasakysiu atvirai? 80% tų žmonių, manęs nemėgsta ne dėl to, jog jiems patiems kažką padariau ar pasakiau, o tiesiog, jog esu Kazlauskaitė. Nemėgsta dėl to, jog esu Ramintos sesė. Nemėgsta dėl to, jog aš esu aš. Nežinau. Tiesiog nemėgsta. Patys niekada su manimi nebendravę, visiškai nežinodami kokia aš esu.

Jei stengiesi būt visiems geru, stengiesi su visais gerai bendraut, tai tu „lendi į š**ną“. Jei bendrauji tik su keliais žmonėmis, tai esi pasikėlęs. Nu tai wtf?? Apsispręskit vieną kartą..

Lietuviai jau tokia tauta, kuriai niekada niekas neįtiks. Kad ir koks būsi, vistiek neįtiksi visiems.

Norėčiau gyventi kitur. Ne čia. Ten, kur niekas manęs nepažįsta. Ten kur aš nieko nepažinočiau. Kodėl? Nes atsibodo. Atsibodo tie patys žmonių veidai, atsibodo, tie „stūmimai“, atsibodo ta pati gyvenamoji vieta. Noriu kito gyvenimo. Tiesiog.  

*****

Bet žinot ką? Būkit labiau susirūpinę dėl savo charakterio, negu dėl savo reputacijos. Jūsų charakteris - tai, kas jūs esate, kuomet reputacija yra tik tai, ką apie jus galvoja kiti.

Prarandama negrįžtamai..

Tu stovi. Priešais tave - medinis karstas. Baltu, šilkiniu pamušalu. Dangtis puoštas gintarais. Jame žmogus. Tau artimas. Labai artimas.. Savo viduje jauti milžinišką skausmą, tuštumą. Akys krištolinės, veidu rieda ašaros. Negali žiūrėt į jį. Negali žiūrėt, bet ir neįstengi nusisukt. Jo oda balta, šalta lyg ledas. Žiūri ir suvoki, kad jis daugiau niekada neatsibus. Bandai įtikinti save, jog jis tik miega. Atrodo tarsi matai, kaip jo krūtinė vis dar lėtai kyla prisipildanti oro, taip pat lėtai ir nusileidžia. Tačiau.. Jis daugiau niekada nekvėpuos, nesišypsos, nesijuoks, nematys, nejaus. Nemylės. Tačiau tavo meilė tam žmogui niekada nedings.. 

Aplink dega žvakės. Aplink baltos gėlės. Chrizantemos. Rožės.. Liūdni žmonių veidai. Kai kurie iš jų tik suvaidinti. „Užuojauta“, sako jie. Tačiau nuo to nei kiek ne geriau.. 

Kažkada tu gulėsi tokiame karste. Kažkada kitas jaus tą patį skausmą, kurį tu jauti dabar. Kažkada tu nebekvėpuosi, nebesišypsosi, nebesijuoksi, nebematysi, nebejausi. Nebemylėsi. Tačiau kažkieno meilė tau niekada nedings.. 

Tu niekada nesužinosi, kada ateis tavo paskutinioji diena. Niekada nesužinosi, kada nustosi egzistavęs. Niekada nesužinosi, kada paskutinį kartą pajausi švelnų apkabinimą. Kada paskutinį kartą išgirsi tik tau skirtus žodžius. Niekada nesužinosi kada paskutinį kartą galėsi nusišypsot savo artimiausiems žmonėms..

Visi mes esam tik paprasti mirtingi žmonės. Visi mes atsidursime mediniame karste. Baltame, šilkiniame patale..

Ir tik po kurio laiko - mėnesio, dviejų, ar po pusės metų tu suprasi, jog viskas vyko iš tikrųjų. Jog tu stovėjai prie karsto. Nesulaikei ašarų ir žiūrėjai, kaip žemės krito ant dangčio, sukeldamos duslų trinktelėjimą. Tik po kurio laiko suprasi, jog to žmogaus, kurį tu besąlygiškai mylėjai, jau daugiau niekada nebe pamatysi ir nebegalėsi jam pasakyti, už ką ir kaip jį stipriai myli..

Kodėl jums tai sakau dabar? Kodėl rašau tai? Praradau vieną iš pačių brangiausių žmonių. Vertinkite ir branginkite kol turite. Supraskite, kad nieko nėra amžino.. 

  https://www.youtube.com/watch?v=0NOJWmOJEKI

Didžiausia pasaulyje vertybė - šeima !

Mano šeima man - nuostabiausias dalykas, kokį aš turiu savo gyvenime. Šeima man reiškia labai daug. Mano šeima man yra tai, dėl ko aš bet ką padaryčiau. Taip, dažnai su jais pykstuosi. Taip, kartais atrodo, kad jų nekenčiu. Tačiau jei jų nebūtų .. nebūtų ir manęs. Negalėčiau būti be savo šeimos. Jie yra mano gyvenimo dalis. Didelė gyvenimo dalis. Myliu juos labiau už viską! 

Tėtis. ♥

Myliu jį iš visos savo mažos širdutės. Jis pats nuostabiausias Tėtis visoje planetoje! Tikrai. Tai vyras, kuris mane myli, kuris mane saugo, rūpinasi manimi, pildo (beveik) visus mano norus. Tai vienintelis vyras, kurio tikrai niekada gyvenime nenustosiu mylėti. :) Jis gali padaryti bet ką - sukonstruoti supynes, sutvarkyti sulūžusius daiktus, suremontuoti mašiną, pastatyti namą, supinti man kasas, pagaminti maisto ir dar milijoną kitų dalykų. Auksinių rankų ir begalinio gerumo žmogus. Tai mano didvyris, mano pirma gyvenimo meilė, mano pavyzdys, žmogus, kuris mane auklėjo, ir vis dar auklėja, tai žmogus, kuris visuomet bus mano širdyje. 
Kol Tėtis gyvas - nieko nebijau. Tai vienintelis vyras, kuris niekada neįskaudins, nepaliks manęs vienos. Nesvarbu kiek pykčiausi su juo, kiek bartumėmės, kiek besiginčytume, tačiau ta meilė, na, ji niekada nedings. Kad ir kas bebūtų. 

Mama. ♥

Ji vienintelė. Tokią Mamą turėti - Dievo dovana. Ji užjaučia, ji supranta, ji myli, pataria, paguodžia. Ji nuostabi. Mama. Kiek daug telpa šitame žodyje. Meilė, šiluma, rūpestis, patarimas, užuojauta, dėkingumas.. Jos dėka esu čia. Jos dėka rašau jums. Jos dėka gyvenu, mokausi, myliu, augu, tobulėju. Devynis mėnesius ji nešiojo mane savyje, dieną naktį. Nei minutei nesuabejojo mano gimimu. Dėkinga jai būsiu visą gyvenimą.. Apie Mamą galėčiau rašyti ir rašyti, tačiau užtenka pasakyti tai, kad Myliu Ją be galo. !

SESĖĖĖ! 

Mano mylimiausia, vyresnioji sesutė! Mano pavyzdys. Mano „dvynukė“ (visi sako, kad mes kaip dvynės, o mes sakom, kad mes nepanašios). Ji lyg antroji Mama man. :) Nuostabi sesė. Kai reikia, pridengia mane, kai reikia, aš pridengiu ją. Visada užtaria. Paguodžia, pataria man. Dažniausiai puikiai sutariam (neslėpsiu, būna ginčų). Pasitikiu ja labiausiai iš visų gyvenančių pasaulyje. Galiu jai išsipasakoti ir tikrai žinau, kad visada sulauksiu užtarimo, palaikymo. Nekeisčiau jos į jokią kitą sesę. Tobuloji mano! ♥

Ir galiausiai - brolis! 

Jauniausias mūsų šeimoje. Jį tėvai, mano ir sesės manymu, labiausiai myli ir labiausiai gina, todėl mes su sese kaip ir „susimokiusios“ prieš jį. :D Ką padarysi. Dažnai pykstuosi su juo, bet šiaip vis vien jį labai labai myliu. Juk jis mano jaunesnysis broliukas. :) Kada nors, kai užaugs, galbūt galėsiu pasigirti stipriu, išauklėtu broliu, kuris gins mane nuo visų blogų vaikinų ir šiaip visokių blogybių. O dabar, mes juo rūpinamės. :)) (Čia viena iš tų nuotraukų su juo, viena iš tų 3 turbūt, pati normaliausia..)

                                                                     Tai tiek šiam kartui. :))) 

Nes toks jau šis pasaulis.

Penktadienio rytą, kuris nebuvo vienas iš šilčiausių, ėjau į stotelę laukti rytinio autobuso. Atėjus į stotelę dar turėjau ilgokai jo luktelėt.Laukiau ne viena, su manimi buvo dar keli suaugę žmonės. Kol laukėm autobuso, į stotelę labai lėtai (net labai labai) atėjo senučiukė moteris. Nepažįstu jos asmeniškai, tačiau iš matymo žinau. Ji sena, labai sunkiai paeina, su kiekvienu žingsniu matosi skausmas veide. Menkai apsirengus, sėdėdama ant suoliuko šiek tiek tirtėjo. Kai atvažiavo autobusas, visi iš mandagumo pirmiausia praleido ją. Na, taip jau įprasta. Senutė ilgai lipo į autobusą, su kiekvienu laipteliu lipo vis sunkiau. Žmonės pradėjo piktintis, kad ji taip ilgai užtruko, o pats autobuso vairuotojas visai pasiuto, pradėjo rėkti ant jos, kad jau laikas važiuoti, o žmonės dar nesulipę. Sunku buvo tai matyti. Taip gaila buvo jos.. Mintyse svarsčiau kaip galėčiau jai padėti, bet nieko nepadariau. Dabar pykstu ant savęs. Labai pykstu. 

Kodėl nusprendžiau papasakot šį įvykį? Žmonės tokie nepakantūs vieni kitiems. Tokie nedraugiški. Savanaudžiai, kuriems rūpi tik jie patys. Juk mes kažkada taipogi būsim seni, sunkiai bevaikščiojantys, ligoti. Mūsų veidai bus išvagoti daugybės raukšlių. Bet kai kurie to nesupranta, arba paprasčiausiai nenori suprast. Mano manymu, turėtume elgtis taip, kaip norėtume, jog senatvėje su mumis elgtųsi. Prieš engdami senus žmones, pagalvokime, o kaipgi mes jaustumėmės jų vietoje? 

„Nes atkarpa tarp laiko, kai tu esi jaunas ir kuomet jau esi senas, yra pernelyg trumpa..“