Penktadienio rytą, kuris nebuvo vienas iš šilčiausių, ėjau į stotelę laukti rytinio autobuso. Atėjus į stotelę dar turėjau ilgokai jo luktelėt.Laukiau ne viena, su manimi buvo dar keli suaugę žmonės. Kol laukėm autobuso, į stotelę labai lėtai (net labai labai) atėjo senučiukė moteris. Nepažįstu jos asmeniškai, tačiau iš matymo žinau. Ji sena, labai sunkiai paeina, su kiekvienu žingsniu matosi skausmas veide. Menkai apsirengus, sėdėdama ant suoliuko šiek tiek tirtėjo. Kai atvažiavo autobusas, visi iš mandagumo pirmiausia praleido ją. Na, taip jau įprasta. Senutė ilgai lipo į autobusą, su kiekvienu laipteliu lipo vis sunkiau. Žmonės pradėjo piktintis, kad ji taip ilgai užtruko, o pats autobuso vairuotojas visai pasiuto, pradėjo rėkti ant jos, kad jau laikas važiuoti, o žmonės dar nesulipę. Sunku buvo tai matyti. Taip gaila buvo jos.. Mintyse svarsčiau kaip galėčiau jai padėti, bet nieko nepadariau. Dabar pykstu ant savęs. Labai pykstu. Kodėl nusprendžiau papasakot šį įvykį? Žmonės tokie nepakantūs vieni kitiems. Tokie nedraugiški. Savanaudžiai, kuriems rūpi tik jie patys. Juk mes kažkada taipogi būsim seni, sunkiai bevaikščiojantys, ligoti. Mūsų veidai bus išvagoti daugybės raukšlių. Bet kai kurie to nesupranta, arba paprasčiausiai nenori suprast. Mano manymu, turėtume elgtis taip, kaip norėtume, jog senatvėje su mumis elgtųsi. Prieš engdami senus žmones, pagalvokime, o kaipgi mes jaustumėmės jų vietoje?
„Nes atkarpa tarp laiko, kai tu esi jaunas ir kuomet jau esi senas, yra pernelyg trumpa..“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą